savas

2 sãvas, -à adj. (4) DŽ; R artimas, nesvetimas: Jie savi žmonės, susitaikins J.Jabl. Prie ligonio yra savas giminaitis J. Kaip gali kąsti šuva savám žmogui! Ėr. Jeigu jau nuo savų̃ reikia rakint, tai nebėr gyvenimo Sb. Ne svetimi, o savì, ką turim, tą duodam Rm. Rugiams pjauti pjovėjų savų̃ užteksiam, rinkėjų reikės pasisamdyti Vkš. Brolis ar kas savèsnis te gyvena Ėr. Jis prašo mamutės – ji savèsnė, o tėtukas svetimas Rm. O ir ištekėjo abi tais pačiais metais: ji, Kreivėnienė, savame kaime įklimpo, o Marcelė nutarškėjo vestuviniu brikeliu į kitą parapijos kraštą V.Bub. Pažįstamas tai pažįstamas, bet savas jis mums niekuomet nebuvo ir nebus! A.Vien. Draugiškai ranką man tiesia minios, – aš liaudžiai sava! S.Nėr. Tokios savos, pažįstamos vietos rš. Išsibarstysite kožnas savon, o mane patį paliksite Ch¹Jn16,32. Ženklas karionėj dėl pažinties savų ir neprietelių SD71. ^ Kai savas šuva kanda, labiau sopa LTsV249(Krn). Kur savi šunes pjaunas, svetimas nesikišk LTR(Mrc). Kad saviejai šunes pjaunas, nesikišk nei vienas M. Geriau su savu verkti, negu su svetimu šokti Aps. Visi savì, nėra kam (juok.) Snt. Sãvas savùtis ir apsišikęs gražutis Jrb. Savo savutỹs – apsišikęs gražutys Erž.

sãva n.: Artima, sava, prabėgusiais metais dvelkia – vaikyste, bernyste J.Paukš. Tai gražu, malonu ir miela, kas sava, kas prigimta A.Vien. Visur taip įprasta, sava, ramu ir gera rš. ║ jaukus, nebaikštus: Vilkas, kurį gali prieg savei prisavinti, tas savas, t. y. jaukus, naminis J. ║ būdingas: Ta ypatybė sava ir vakariniams rytiečiams rš.